lt en

Mūsų klausimas

Ką daryti, kad homoseksualūs asmenys galėtų produktyviai dirbti ir nejausti pažeminimo?
skatinti atvirą, tolerantišką ir lanksčią darbo aplinką;
rengti ir platinti informaciją, kuri padėtų kurti teigiamą darbdavių, darbuotojų, apskritai visuomenės nuomonę apie homoseksualius asmenis;
skatinti ne tik toleranciją, bet ir atvirumą bei atsiskleidimą darbe;
kurti auklėjimo ir lavinimo programas, kuriose būtų išsamiai ir visapusiškai diskutuojamas homoseksualumo aspektas.

Homofobija ir heteronormatyvumas

Prietarų ir diskriminacijos prieš lesbietes ir gėjus šaknys glūdi griežtoje visuomenės nuomonėje apie vyrų ir moterų vaidmenis. Tie, kurie neatitinka dominuojančių “būti vyru” ar “būti moterimi” įvaizdžių, sutinkami priešiškai ir su baime. Nuo mažens vaikai įspraudžiami į siaurus elgsenos rėmus, parenkant “tinkamus” jų lyčiai žaidimus ir rūbus. Bet koks nukrypimas palydimas patyčiomis ir įžeidinėjimais.
 
Heteroseksualumo, kaip vienintelės priimtinos seksualinės išraiškos formos propagavimas (t.y. heteroseksizmas), yra tiesiogiai susijęs su platesniais lyčių santykiais mūsų visuomenėje. Šeima, paremta heteroseksualia santuoka, propaguojama ir pateikiama, kaip vienintelė vertinga visuomenės ląstelė. Kitokia seksualumo išraiška, seksas kaip malonumas ir bet koks bandymas atskirti seksualumą nuo dauginimosi suvokiami, kaip grėsmė visuomeninei santvarkai. Katalikybė visada akcentavo “vieną moralę”, nepalikdama vietos individo išraiškai, mažumų teisėms ar kitokiems gyvenimo būdams. Apgailėtina, tačiau šis požiūris atsispindi mūsų įstatymuose ir visuomeninių institucijų politikoje. Ypač tai ryšku švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigose, kurių dauguma nutyli faktą, kad mūsų visuomenėje egzistuoja lesbietės ir gėjai.
 
Antrarūšiai piliečiai
 
Gėjai ir lesbietės ilgai buvo nematoma mažuma ,veikiama paplitusių visuomenės prietarų ir įteisintos diskriminacijos. Nepaisant konstitucinių lygybės ir privatumo garantijų, homoseksualūs santykiai mūsų šalyje buvo baudžiami iki 1993 metų birželio 11 dienos. Lietuva panaikino sovietinio Baudžiamojo kodekso straipsnio dalį, numatančią laisvės atėmimą iki trejų metų už savanoriškus dviejų vyrų lytinius santykius, paskutinė iš trijų Baltijos valstybių.
 
Lesbietės ir gėjai dėl savo lytinės orientacijos neturi tų teisių ir laisvių, kurios garantuotos heteroseksualams. Tie, kurie atvirai atskleidžia savo seksualumą, gali sunkiai ieškoti darbo, jų pasirinkimo galimybės ribojamos. Jie gali būti išmesti iš darbo arba suvaržyti kilti karjeros laiptais kaip gydytojai, mokytojai ir teisininkai arba priskirti prie nepatikimų tarnautojų. Jie negali būti globėjais ir įvaikinti. Homoseksualiems nuomininkams gali atsakyti išnuomoti butą arba išmesti juos gatvėn. Homoseksualiems partneriams gresia smurtas, jei jie pademonstruos savo prieraišumą viešoje vietoje. Jie negali, kaip dauguma heteroseksualų, įteisinti savo bendro gyvenimo.
 
Paplitę visuomenės prietarai
 
Lesbietės ir gėjai susiduria ne tik su nusistovėjusia diskriminacija, bet ir su plintančiais visuomenės prietarais, kurie gimdo atvirą priešiškumą ir fizinį smurtą. Fr. M. MacGreilas apibūdina prietaringumą, kaip “priešišką neigiamą pažiūrą ar pažiūrų sistemą į asmenį ar asmenis, priklausančius grupei ar kategorijai ir turinčius tas tariamas neigiamas savybes, būdingas tai grupei ar kategorijai”.
 
Tokios pažiūros grindžiamos dezinformacija, baime, netolerancija ar tam tikra ideologija. Prietarų prieš homoseksualus jėga šioje visuomenėje tiesiogiai susijusi su nusikalstamu statusu, kuris buvo primestas homoseksualiems santykiams įstatymu, priešišku katalikybės požiūriu į homoseksualumą ir nepagrįsta nelogiška baime. Dezinformacija vyrauja formuojant numonę, kad AIDS tai “gėjų nelaimė” ir kuriant neigiamą mitą esą homoseksualumas susijęs su prievarta prieš vaikus.
 
Ideologija, kuri grindžiama prietarais ir diskriminacija prieš gėjus ir lesbietes, visada įrodinėja, kad heteroseksualumas “normalus” arba “natūralus”, o homoseksualumas - “nenormalus” arba “perversiškas”. Heteroseksualūs santykiai pateikiami, kaip pranašesni - taip pat, kaip ir kitose prietarų srityse. Rasizmas ir seksizmas irgi propaguoja vienos rasės ar lyties viršenybę.
 
Homoseksualumas kaip nuodėmė
 
Argumentai prieš homoseksualumą paplitę ir įgavę visokiausių pavidalų. Vyraujantys iš jų : gėjai ir lesbietės yra “nenatūralūs”, jie psichiškai nesveiki, sutrikusi jų hormonų apytaka, jie pavojingi visuomenei ir pasmerkti Biblijos. Tačiau įvairių kultūrų tyrinėjimai įrodo, kad homoseksualumas plačiai paplitęs įvairiose pasaulio visuomenėse. Yra antropologinių ir istorinių duomenų, kad homoseksualumas buvo įprastas reiškinys Vakaruose iki krikščionybės eros. J. Boswellas mano, kad pirmasis krikščionybės tūkstantmetis buvo gana tolerantiškas. Tik šv. Tomo Akviniečio laikais, tryliktame amžiuje, homoseksualumas buvo pasmerktas kartu su kitomis seksualinėmis nuodėmėmis - nevedybiniais ir ne giminės pratęsimo santykiais.
 
Ši religinė dogma nepripažįsta homoseksualaus žmogaus identiškumo, o sukasi tik apie homoseksualius santykius ir smerkia juos, kaip nuodėmingus. Pagrindinė šios krikščioniškos pažiūros mintis buvo ir yra ta, kad visi nevedybiniai ir ne giminės pratęsimo lytiniai santykiai nepriimtini ir net - tam tikromis aplinkybėmis - baustini. Būdinga šios pažiūros ypatybė - turėję vienalyčių santykių nebuvo tapatinami su homoseksualais, jei jie atgailaudavo dėl savo nuodėmių. Taigi toks moralinis kodeksas neišskiria vienalyčių santykių iš kitų nuodėmių.
 
Nuomonė, kad nevedybiniai ir ne giminės pratęsimo lytiniai santykiai nuodėmingi, susiformavo daugiau ar mažiau vienodoje visuomenėje, kuriai įvairovė ir laisvė nebuvo intuityviai priimtina. Tokios visuomenės pagrindinė religinė, visuomeninė ir ekonominė ląstelė buvo šeima. Tokiai visuomenei nebuvo akivaizdus faktas, kad egzistuoja įvairios seksualumo ir lytinių aistrų formos. Aišku buvo tik tai, kad visi asmenys gali nuodėmingai elgtis. Tačiau lesbiečių lytiniai santykiai niekada nebuvo aiškiai pasmerkti. Lytiniai dviejų moterų santykiai tiesiog buvo neįsivaizduojami.
 
Homoseksualumas kaip liga
 
Kas anksčiau buvo laikoma nuodėme, vėliau tapo nusikaltimu, o dabar bandoma įtikinti esant liga. Foucaulto nuomone, homoseksualumas kaip psichologijos, psichiatrijos ir medicinos kategorija atsirado apie 1870 metus. Medikai ir psichiatrai išrado terminą “homoseksualumas” ir neabejojo, kad jis apibūdina ligą. Daug energijos išlieta ieškant “vaistų” nuo šios ligos.
 
Šiuolaikiniame pasaulyje dauguma sveikatos profesionalų nebelaiko homoseksualumo sutrikimu. Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą iš psichinių ligų sąrašo dar 1973 metais konstatuodama, kad “homoseksualumas per se neturi poveikio protavimui, stabilumui, patikimumui ar bendriems socialiniams ir profesiniams sugebėjimams”. Bet svarbiausia tai, kad Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) 1988 metais nusprendė išbraukti homoseksualumą iš pripažintų ligų sąrašo ir rekomendavo panaikinti teisines kliūtis bendruomenių sveikatos programose.
 
Homoseksualumas - heteroseksualumo priešingybė
 
Lytinė orientacija - socialinis reiškinys. Vertingas J. Katzo požiūris, kad “visas homoseksualumas yra sąlyginis, paveikiamas ir įgaunantis prasmę bei pobūdį laike ir socialinėje erdvėje”. Lytis tų, prie kurių traukia asmenį, tampa svarbi tik tada, kai visuomenė jai suteikia svarbą. Kaip buvo minėta, ne visos visuomenės smerkė vienalyčius santykius. Lesbietės ir gėjai tampa socialine ir politine mažuma tik visuomenės, kurioje vyrauja heteroseksistinės pažiūros ir elgsena, kontekste. Prielaida, kad heteroseksualumas tėra vienintelis tikras žmogaus seksualumo modelis ir lyčių vaidmenų skirstymo dogma paskatino užklijuoti niekinančią skirtingumo žymę "homoseksualas" tiems, kurių aistros vienalytės. Pagrindinis šio rūšiavimo tikslas - skirstyti asmenis ir versti juos pasirinkti "nukrypusias" vienalytes aistras arba "normalias" skirtingų lyčių aistras.
 
Lesbiečių ir gėjų lygybės gynėjai atmeta požiūrį, kad homoseksualumas nesveikas ir pavojingas. Lesbiečių ir gėjų teisių sąjūdį įkvėpė noras pasipriešinti prietarams ir veiksmams, kurie bando pavergti seksualinio pasirinkimo teisę.
 
Heteroseksistai bijo lesbiečių ir gėjų lygybės todėl, kad ji gali panaikinti griežtas heteroseksistines "priimtinų" lytinių aistrų formų ir lyčių vaidmenų sąvokas. Todėl stengiamasi prievarta primesti heteroseksualumą. Bandymai paversti heteroseksualumą privalomu pažeidžia žmogaus teises ir asmens laisves. Todėl jiems reikia priešintis taip pat, kaip ir kitoms priespaudos formoms. Išankstinis priešiškumas lesbietėms ir gėjams - tai ne tik pažiūrų problema, nes jis pastoviai palaikomas stiprios sistemos: heteroseksualumas išskirtinai vyrauja žiniasklaidoje ir švietime, religinėse apeigose ir visur, kur demonstruojamas seksualumas. Gausu lesbiečių ir gėjų stereotipų, nors dauguma žmonių pasakytų, kad jie asmeniškai nepažįsta homoseksualų. Tad lesbietės ir gėjai lieka labiausiai paslėpta ir ignoruojama iš visų šalies mažumų, nors, nepaisant klaidingų mitų, homoseksualų yra kiekviename socialiniame sluoksnyje ir kiekvienoje gyvenvietėje.
 
Homofobija ir heteroseksizmas
 
Svarbu suvokti, kad homofobija ir heteroseksizmas yra visuomeniniai reiškiniai. Tačiau nereikia pamiršti ir kiekvieno individo, kuris kursto prietarus prieš gėjus ir lesbietes, atsakomybės. Terminas "homofobija" apibūdina individo patologiją arba psichinį sutrikimą, kuris kyla iš baimės ir neapykantos vienalytei aistrai arba elgesiui.
 
Daktaras Charlesas Weinbergas teigia, kad antihomoseksualios pažiūros ir elgesys, t.y. homofobija, - tai silpninantis asmenybę sutrikimas. Jis "niekada nelaikys paciento sveiku, kol šis nenugalės savo priešiškumo homoseksualumui". Lygindamas su labiau žinomomis fobijomis (baimėmis), pavyzdžiui, su klaustrofobija, kuri neleidžia ją kenčiančiajam būti uždarose patalpose, jis teigia, kad homofobija taip pat riboja ją kenčiančiojo galimybes. Tai ypač atsispindi vyrų santykiuose - todėl, kad dažniausiai būtent vyrai homofobiškai reaguoja į kitus vyrus. Kurdama baimę būti "moterišku" ar pasyviu, homofobija stabdo individo asmenybės vystymąsi. Primetusi tabu beveik visiems fiziniams kontaktams tarp vyrų, ji atėmė iš jų tą artumą, susižavėjimą ir švelnumą, kuriuos gali kartu patirti moterys.
 
Tiesmuka homofobija pasireiškia įžeidinėjimais, pašaipomis, grasinimais arba fiziniu smurtu. Dauguma žmonių reaguoja į gėjus ir lesbietes nenaudodami smurto. Tačiau jie moka subtiliau paskleisti nuomonę, kad šioje visuomenėje gėjaus ar lesbietės vieta tik niekinamos mažumos gete. Todėl lesbiečių ir gėjų mažuma mūsų visuomenėje tebėra neracionalios homofobų baimės ir pasibjaurėjimo šaltinis.
e-solution: gaumina