lt en

Mūsų klausimas

Ką daryti, kad homoseksualūs asmenys galėtų produktyviai dirbti ir nejausti pažeminimo?
skatinti atvirą, tolerantišką ir lanksčią darbo aplinką;
rengti ir platinti informaciją, kuri padėtų kurti teigiamą darbdavių, darbuotojų, apskritai visuomenės nuomonę apie homoseksualius asmenis;
skatinti ne tik toleranciją, bet ir atvirumą bei atsiskleidimą darbe;
kurti auklėjimo ir lavinimo programas, kuriose būtų išsamiai ir visapusiškai diskutuojamas homoseksualumo aspektas.

Naujienos

2017 09 25
Homofobinės patyčios – pačių LGBT* moksleivių problema
Dorinio ugdymo pamokoje Telšių Žemaitės gimnazijos dešimtokams pateikta informacija
Dorinio ugdymo pamokoje Telšių Žemaitės gimnazijos dešimtokams pateikta informacija
Apie tai, kad moksleiviai mokymosi aplinkoje susiduria su patyčiomis dėl seksualinės orientacijos ir (ar) lytinės tapatybės, ir su šia problema yra priversti „susitvarkyti“ patys, byloja ir LGL atlikto tyrimo duomenys. 82 proc. apklausoje dalyvavusių LGBT* moksleivių nurodė per pastaruosius mokslo metus susidūrę su patyčiomis dėl seksualinės orientacijos ir (ar) lytinės tapatybės. 90 proc. su homofobinėmis patyčiomis susidūrusių LGBT* moksleivių mokykloje dėl to jautėsi nejaukiai. Moksleivių teigimu, 50 proc. mokytojų į homofobines patyčias niekaip nereagavo arba reagavo netinkamai.
„Patyčios mokykloje gali paveikti kiekvieną mokinį. Tačiau labiausiai pažeidžiami yra tie, kurie kažkuo išsiskiria iš bendraamžių. Patyčių sukeltas stresas, nepaisant patyčių priežasties (išvaizdos, tautybės ar seksualinės orientacijos), gali silpninti pasiekimus mokykloje, tapti mokyklos nelankymo priežastimi, o kritiniais atvejais – paskatinti mintis apie savižudybę. Todėl labai svarbu, kad mokytojai pastebėtų patyčias ir tinkamai į jas reaguotų,“ – komentavo lyčių psichologė ir LGL leidinio „Nematomos patyčios“ autorė Kamila Gasinska.
Dalis mokytojų ne tik ignoruoja patyčių atvejus, bet ir patys prie jų prisideda. Kaip rodo LGL atliktas tyrimas, vos 38 proc. moksleivių niekada nesulaukė patyčių iš mokytojų ir kito mokyklos personalo. „Mokytojai linkę užglaistyti tai, kas jiems yra neaktualu, tad kaip homoseksualus vaikas galėjo pasijausti – jiems nė motais,“ – situaciją komentavo vienas tyrime dalyvavęs paauglys.
Apklausos duomenimis, daugelis LGBT* jaunuolių baiminasi susidurti su patyčiomis, todėl mokymosi aplinkoje neatskleidžia savo seksualinės orientacijos. „Dėl šios priežasties gali atrodyti, kad visi asmenys mokykloje yra išimtinai heteroseksualūs. Neretai mokytojai net nesusimąsto, kad kasdien pamokų ir pertraukų metu bendrauja su keliais ar keliolika mokinių, kurie baiminasi būti savimi. Negalintys atsiverti jaunuoliai jaučiasi dar vienišesni, dar labiau nesuprasti,“ – tikino pašnekovė.
Trūksta mokslu grįstos informacijos LGBT* klausimais
2015 metais LGL išsiuntė leidinį apie homofobines patyčias Lietuvos švietimo ir mokslo įstaigoms.
2015 metais LGL išsiuntė leidinį apie homofobines patyčias Lietuvos švietimo ir mokslo įstaigoms
Nors 55 proc. LGL tyrime dalyvavusių LGBT* moksleivių nurodė, kad jų mokykloje veikia programos prieš patyčias, 73 proc. moksleivių pabrėžė, kad mokymosi medžiagoje nėra pateikiama jokios informacijos apie LGBT* asmenis. 89 proc. moksleivių per pamokas neišgirdo nė vieno pozityvaus komentaro LGBT* asmenų atžvilgiu. „Mūsų mokykloje ši tema yra tabu. LGBT* klausimais nekalba nei mokytojai, nei kiti mokyklos darbuotojai, o bibliotekoje yra tik viena Lietuvos gėjų lygos knyga apie homofobines patyčias,“ – situaciją mokykloje apibūdino viena respondentė.
„Negalime tikėtis pokyčių, kol mokyklose nėra pilnaverčio lytinio švietimo. Kol diskutuojame, ar reikia moksleiviams suteikti informacijos apie kontracepciją, daliai jaunų žmonių ir net mokytojų nėra aiški nė pati homofobinių patyčių sąvoka. Reikia nepamiršti ir fakto, kad Lietuvoje vis dar galioja įstatymas, kurio nuostatos draudžia skleisti informaciją apie LGBT* asmenims nepilnamečiams,“ – pabrėžė psichologė K. Gasinska.
2011 metais įsigaliojusi Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo redakcija numato, kad nepilnamečių psichinei ar fizinei sveikatai, fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi yra žalinga informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“. Ši aptaki įstatymo nuostata, siekiant apriboti informacijos apie LGBT* bendruomenę sklaidą Lietuvoje, jau buvo pritaikyta 3 kartus.
2013 metų birželio mėnesį Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (LRT) priėmė sprendimą apriboti dviejų vaizdo klipų, kuriais buvo kviečiama į Vilniuje vykusias „Baltic Pride 2013“ eitynes, rodymą. 2014 metais asociacijos LGL socialinės kampanijos „KEISK“ vaizdo klipo kelią į televizijos eterį taip pat užkirto cenzūra. Tais pačiais metais Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimu Neringos Dangvydės pasakų knyga „Gintarinė širdis“ uždrausta vaikams iki 14 metų.
2014 metų lapkričio 25 dieną Lietuvos psichologų sąjunga išplatino pranešimą, kuriame aiškina, kad žalą nepilnamečiams daro būtent pats draudimas viešojoje erdvėje kalbėti apie LGBT* asmenis, primindama, jog homoseksualumas nėra laikomas psichikos sutrikimu, ir kad homoseksualių asmenų atžvilgiu priešiškos nuostatos – vienas iš paauglių savižudybių rizikos veiksnių.
Homoseksualumas Lietuvos mokyklose – vis dar tabu?
© Augustas Didžgalvis
© Augustas Didžgalvis
Įstatymų nuostatose įtvirtintas neproporcingas su LGBT* asmenimis susijusios informacijos ribojimas dar labiau prisideda prie šios temos uždarumo. Nors įvairūs tyrimai skelbia, kad LGBT* asmenys sudaro nuo 6 iki 10 proc. visuomenės narių, 89 proc. LGL apklausoje dalyvavusių moksleivių nurodė, kad jų mokykloje nė vienas mokytojas ar mokyklos darbuotojas nepripažino priklausantis LGBT* bendruomenei.
„Nesmagu, kad etikos pamokų metu, kur turėtų vykti diskusija lytiškumo klausimais, mokytoja nuolat bruka mums savo neigiamą nuomonę apie homoseksualius žmones. Bendraamžiai pasakojo, kad būtent per etikos pamokas mokytojai dažniausiai neigiamai kalba šia tema. Kažkada etikos pamokos metu buvau išvaryta iš klasės, nes nevykdžiau užduoties, kurioje reikėjo nurodyti vyro ir moters pareigas šeimoje, kas man pasirodė absurdiška. Apskritai manau, kad mokyklose trūksta švietimo panašiomis temomis, nes dabar net beprasmiška diskutuoti, mokytojai nėra pakankamai apsiskaitę, kad vyktų objektyvi diskusija. Negaliu sakyti, kad mokykloje jaučiuosi nesaugiai, tačiau tai nereiškia, kad ten viskas tvarkoje. Tyla ir ignoravimas yra tiek pat blogai, kiek ir patyčios bei smurtas. Mokykla privalo leisti atvirai kalbėti visomis temomis, neturi būti cenzūros,“ – įsitikinusi viena tyrimo dalyvių.
 „Nepilnamečių apsaugos įstatymo nuostatų atgarsiai ryškūs ir nuo š. m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusioje Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrojoje programoje, pagal kurią sprendimo teisė dėl lytinio švietimo įgyvendinimo mokyklose priskiriama mokyklos administracijai ir bendruomenei. Tai yra sisteminė problema: stinga bendros įtraukiančio ir mokslu grįsto lytinio švietimo vizijos, o paauglių lytinio švietimo funkciją realybėje atlieka internetas. Tik ar iš tiesų visa internete prieinama informacija yra tinkama?“ – retoriškai klausia  VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė.
„Liūdniausia, kad chaosas kuriamas iš viršaus, t. y. iš Ministerijos pusės. Mokykloms ši lytinio švietimo programa primetama, ją įgyvendinti turi patys mokytojai, o paskui esame kaltinami, kad dirbame blogai. Kiekvienas mokytojas dėstomą klausimą gali pakreipti savo požiūrio linkme,“ – „Lietuvos ryto TV“ komentavo Lietuvos biologijos mokytojų asociacijos pirmininkas Romas Darafėjus. Biologijos mokytojai sako nežinantys, kaip mokiniams pristatyti homoseksualumą, o mokyklų vadovai skundžiasi, kad nėra parengta vadovėlių lytinio švietimo dėstymui, tad mokytojams tenka informacijos ieškoti bibliotekose ir internete.
Vienintelis būdas „pabėgti“ nuo patyčių – emigruoti?
© Augustas Didžgalvis
© Augustas Didžgalvis
Homofobinės patyčios iš kitų patyčių rūšių išsiskiria tuo, kad dažniausiai jaunas žmogus neranda paramos ne tik mokykloje, bet ir savo šeimoje. LGBT* jaunuoliai neretai slepia savo lytinę orientaciją nuo tėvų, o ją pripažinę – dažnai yra atstumiami šeimos narių. Nesulaukę mokytojų bei tėvų paramos ir negalėdami atvirai pasikalbėti apie kilusius jausmus, LGBT* moksleiviai patiria socialinę atskirtį, pablogėja jų mokymosi rezultatai, psichologinė būklė.
Tai, kad LGBT* moksleiviai mokykloje jaučiasi nesaugiai ir nemato išeities iš susidariusios situacijos atskleidžia ir LGL tyrimas: 91 proc. apklaustų LGBT* moksleivių nurodė svarstantys galimybę baigę mokyklą ateitį kurti ne Lietuvoje.
„Mokiniai, kurie negali tikėtis suaugusiųjų pagalbos ir paramos, mokykloje nesijaučia saugūs. Jie jaučiasi nereikalingi ir nesvarbūs. Mokytojams neaptariant šios temos ar net aktyviai prisidedant prie homofobinių patyčių mokykloje, mokiniai baiminasi būti atstumti ir neatskleidžia savo seksualinės orientacijos. Išgirdę replikų, jog jie patys yra kalti ir turi pasikeisti, jauni žmonės suvokia, kad palaikymo iš mokytojų tikrai nesulauks. Tačiau būtent suaugę žmonės yra atsakingi už vaikų saugumą mokykloje ir mokiniai turėtų tai žinoti bei galėti į juos kreiptis susidūrę su patyčiomis,“ – pabrėžė psichologė K. Gasinska.
LGBT* jaunuolių įsitikinimu, minėtas problemas galėtų padėti spręsti įtraukiantis ir mokslu paremtas lytinis švietimas, diskusijos LGBT* tema bei aiškios mokyklos taisyklės dėl patyčių seksualinės orientacijos ir (ar) lytinės tapatybės pagrindais. Kitų šalių patirtis taip pat rodo, jog tai ir yra vienos veiksmingiausių priemonių sprendžiant nepakantumo LGBT* moksleivių atžvilgiu problemą.
NordenŠis straipsnis yra projekto „Keitimasis patirtimi ir LGBT* žmogaus teisių puoselėjimas Baltarusijoje“ dalis.
Straipsnis taip pat publikuotas naujienų portaluose kaunozinios.lt, manoteises.lt ir gayline.lt.
e-solution: gaumina